Nuo pat civilizacijos aušros keliai buvo gyvybingos kultūros, prekybos ir tradicijų arterijos. Nepaisant jo pavadinimo, Šilko kelias buvo ne iš tikrųjų nutiestas kelias, o senovinis prekybos maršrutas.

Jis jungė Vakarų pasaulį su Artimaisiais Rytais ir Azija, įskaitant Indiją. Tai buvo pagrindinis prekybos prekėmis ir idėjomis kelias tarp Romos imperijos ir Kinijos. Vėliau viduramžių Europa juo naudojosi prekiaudama su Kinija.

Nors šio senovinio prekybos kelio įtaka jaučiama iki šiol, daugelis iš mūsų apie jį žino labai mažai. Skaitykite toliau ir sužinokite daugiau įdomių faktų apie Šilko kelią.

Šilko kelias buvo ilgas

6400 km ilgio karavanų maršrutas prasidėjo Siane ir ėjo Didžioji kinų siena kelias. Jis ėjo per Afganistaną, palei rytines Viduržemio jūros pakrantes, iš kur prekės buvo gabenamos per Viduržemio jūrą.

Pavadinimo kilmė

Šilkas iš Kinijos buvo viena brangiausių prekių, importuojamų iš Kinijos į Vakarus, todėl maršrutas buvo pavadintas jo vardu.

Tačiau terminas "Šilko kelias" atsirado visai neseniai, jį 1877 m. sugalvojo baronas Ferdinandas von Richthofenas, siekdamas populiarinti savo idėją geležinkelio linija sujungti Kiniją ir Europą.

"Šilko kelias" nenaudojo pirmieji šiuo keliu važiavę prekybininkai, nes jie turėjo skirtingus pavadinimus daugeliui kelių, kurie jungėsi ir sudarė šį kelią.

Be šilko, buvo prekiaujama daugybe kitų prekių

Šiuo kelių tinklu buvo prekiaujama daugeliu prekių. Šilkas buvo tik viena iš jų, kartu su nefritu iš Kinijos, ir jis buvo vienas iš labiausiai vertinamų. Keramika, oda, popierius ir prieskoniai buvo įprastos Rytų prekės, kurios buvo keičiamos į prekes iš Vakarų. Savo ruožtu Vakarai savo ruožtu prekiavo retais akmenimis, metalais ir dramblio kaulu, be kita ko, į Rytus.

Šilku su romėnais kinai paprastai prekiavo mainais į auksą ir stiklo gaminius. Tuo metu Kinija nežinojo stiklo pūtimo technologijų ir technikos, todėl mielai mainydavo jį į brangų audinį. Romos kilmingieji taip vertino šilką savo suknelėms, kad praėjus daugeliui metų nuo prekybos pradžios, šilkas tapo mėgstamiausiu audiniu tiems, kurie galėjo sau tai leisti.

Popierius atkeliavo iš Rytų

Šilko keliu popierius pateko į Vakarus. Pirmą kartą popierius pradėtas gaminti Kinijoje, naudojant šilkmedžio žievės, kanapių ir skudurų masės mišinį Rytų Han laikotarpiu (25-220 m. po Kr.).

VIII a. popierius paplito islamo pasaulyje. Vėliau, XI a., per Siciliją ir Ispaniją popierius pasiekė Europą. Jis greitai pakeitė pergamentą, t. y. vytintą gyvūnų odą, specialiai pagamintą rašymui.

Popieriaus gamybos technika buvo tobulinama ir tobulinama tobulėjant technologijoms. Kai popierius buvo pradėtas naudoti Vakaruose, sparčiai išaugo rankraščių ir knygų gamyba, skleidžiant ir saugant informaciją ir žinias.

Knygas ir tekstus daug greičiau ir ekonomiškiau rengti naudojant popierių nei pergamentą. Šilko kelio dėka šį nuostabų išradimą naudojame ir šiandien.

Prekiauta ir šaunamaisiais milteliais

Istorikai sutaria, kad pirmą kartą dokumentuose užfiksuotas šaunamųjų miltelių panaudojimas kilo Kinijoje. Pirmieji įrašai apie šaunamųjų miltelių formulę yra iš Songų dinastijos (XI a.). Prieš išrandant šiuolaikinius ginklus, šaunamieji milteliai buvo naudojami karyboje naudojant liepsnojančias strėles, primityvias raketas ir patrankas.

Kinijoje buvo tikima, kad fejerverkai atbaido piktąsias dvasias. Žinios apie šaunamuosius miltelius greitai paplito Korėjoje, Indijoje ir visuose Vakaruose, keliaudami Šilko keliu.

Nors šaunamuosius ginklus išrado kinai, tačiau šaunamuosius ginklus kaip gaisras išplatino mongolai, kurie užėmė didžiulę Kinijos dalį XIII a. Istorikai teigia, kad europiečiai su šaunamaisiais ginklais susipažino prekiaudami Šilko keliu.

Jie prekiavo su kinais, indėnais ir mongolais, kurie tuo metu naudojo miltelius. Po to jie buvo plačiai naudojami kariniams tikslams tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Už gražius naujametinius fejerverkus galime padėkoti Šilko keliui.

Budizmas plito keliais

Šiuo metu visame pasaulyje budizmą išpažįsta 535 mln. žmonių. Jo paplitimą galima atsekti iki Šilko kelio. Pagal budizmo mokymą žmogaus egzistencija yra kančia, o vienintelis būdas pasiekti nušvitimą, arba nirvaną, yra gili meditacija, dvasinės ir fizinės pastangos bei geras elgesys.

Budizmas atsirado Indijoje maždaug prieš 2 500 metų. Per tarpkultūrinius mainus tarp prekybininkų budizmas Šilko keliu pirmojo ar antrojo mūsų eros amžiaus pradžioje pateko į Han Kiniją. Budistų vienuoliai keliaudavo kartu su pirklių karavanais ir skelbdavo naująją religiją.

• I a. po Kr.: Šilko keliu į Kiniją budizmas pradėjo plisti I a. po Kr., kai Kinijos imperatorius Mingas (58-75 m. po Kr.) pasiuntė į Vakarus delegaciją.

• II a. po Kr.: II a. budizmo įtaka tapo ryškesnė, galbūt dėl Vidurio Azijos budistų vienuolių pastangų patekti į Kiniją.

• IV a. po Kr.: Nuo IV a. kinų piligrimai pradėjo keliauti į Indiją Šilko keliu. Jie norėjo aplankyti savo religijos gimtinę ir susipažinti su originaliais šventraščiais.

• V-VI a. po Kr.: Šilko kelio pirkliai skleidė daugybę religijų, tarp jų ir budizmą. Daugeliui pirklių ši nauja, taiki religija pasirodė patraukli ir jie rėmė pakeliui esančius vienuolynus. Savo ruožtu budistų vienuoliai suteikdavo keliautojams nakvynę. Pirkliai skleidė žinią apie šią religiją šalyse, per kurias keliavo.

• VII a. po Kr.: šiame amžiuje baigėsi budizmo plitimas Šilko keliu dėl islamo įsiveržimo į Vidurinę Aziją.

Budizmas darė įtaką daugelio prekyboje dalyvavusių šalių architektūrai ir menui. keletas paveikslų ir rankraščių liudija apie jo paplitimą Azijoje. budizmo paveikslai urvuose, aptikti šiauriniame šilko kelyje, turi meninių sąsajų su Irano ir Vakarų Centrinės Azijos menu.

Kai kuriuose iš jų jaučiama ryški kinų ir turkų įtaka, kuri atsirado tik dėl glaudaus kultūrų susimaišymo prekybos kelyje.

Terakotinė armija

Terakotinė armija - tai natūralaus dydžio terakotinių skulptūrų, vaizduojančių imperatoriaus Qin Shi Huang kariuomenę, kolekcija. Kolekcija buvo palaidota kartu su imperatoriumi apie 210 m. pr. m. e., kad apsaugotų imperatorių pomirtiniame gyvenime. 1974 m. ją atrado keli vietiniai Kinijos ūkininkai, tačiau kaip ji susijusi su Šilko keliu?

Kai kurie mokslininkai turi teoriją, kuri teigia, kad terakotinės armijos koncepcijai įtakos turėjo graikai. Šios teorijos pagrindas yra tai, kad kinai neturėjo tokios praktikos kurti natūralaus dydžio skulptūras prieš Šilko keliu užmegzdami kontaktą su Europos kultūra. Europoje natūralaus dydžio skulptūros buvo norma. Jos buvo naudojamos kaip dekoracijos, o kai kurios milžiniškos buvo netnaudojami kaip kolonos šventykloms paremti ir papuošti.

Vienas iš šį teiginį pagrindžiančių įrodymų yra DNR fragmentų, rastų dar prieš terakotinės armijos sukūrimą, atradimas. Jie rodo, kad europiečiai ir kinai palaikė ryšius dar iki šios armijos sukūrimo. Galbūt kinai idėją kurti tokias skulptūras perėmė iš vakariečių. Galbūt to niekada nesužinosime, tačiau Šilko keliu keliaujančių tautų kontaktai neabejotinaipaveikė menas abiejose maršruto pusėse.

Šilko kelias buvo pavojingas

Keliauti Šilko keliu vežant vertingas prekes buvo labai pavojinga. Kelias driekėsi per daugybę nesaugomų, apleistų ruožų, kuriuose keliautojų tykojo banditai.

Todėl prekybininkai paprastai keliaudavo didelėmis grupėmis, vadinamomis karavanais. Taip buvo sumažinta rizika, kad juos apiplėš oportunistiški banditai.

Pirkliai taip pat samdydavo samdinius kaip sargybinius, kad šie juos saugotų ir kartais vestų, kai jie įveikdavo naują ir galbūt pavojingą kelio atkarpą.

Prekybininkai keliavo ne visu Šilko keliu

Karavanams nebūtų buvę ekonomiškai naudinga keliauti visu Šilko kelio ilgiu. Jei jie būtų keliavę, kiekvienai kelionei būtų prireikę dvejų metų. Kad prekės pasiektų kelionės tikslą, karavanai jas iškraudavo stotyse didžiuosiuose miestuose.

Kiti karavanai paimdavo prekes ir gabendavo jas šiek tiek toliau. Toks prekių pervežimas didino jų vertę, nes kiekvienas prekiautojas pasiimdavo savo dalį.

Kai paskutiniai karavanai pasiekdavo kelionės tikslą, jie iškeisdavo prekes į vertingus daiktus. Tada jie grįždavo tais pačiais keliais ir vėl iš naujo kartodavo prekių išmetimo ir leidimų kitiems jas pasiimti procesą.

Transportavimo būdai buvo gyvūnai

Kupranugariai buvo populiarus pasirinkimas prekėms gabenti sausumos Šilko kelio ruožuose.

Šie gyvūnai galėjo ištverti atšiaurų klimatą ir ištverti ištisas dienas be vandens. Jie taip pat pasižymėjo puikia ištverme ir galėjo nešti sunkius krovinius. Tai buvo labai naudinga pirkliams, nes dauguma kelių buvo atšiaurūs ir pavojingi. Be to, jiems prireikdavo daug laiko, kol pasiekdavo kelionės tikslą, todėl buvo labai svarbu turėti šiuos kuprotus palydovus.

Kiti keliams įveikti naudojo arklius. Šis būdas dažnai buvo naudojamas pranešimams perduoti dideliais atstumais, nes buvo greičiausias.

Svečių namai, užeigos ar vienuolynai pakeliui suteikdavo pavargusiems pirkliams galimybę sustoti ir atsigaivinti sau ir savo gyvuliams. Kiti sustodavo prie oazių.

Marco Polo

Garsiausias žmogus, keliavęs Šilko keliu, buvo venecijietis pirklys Marco Polo, kuris mongolų valdymo metu keliavo į Rytus. Jis nebuvo pirmasis europietis, keliavęs į Tolimuosius Rytus, - jo dėdė ir tėvas jau buvo lankęsi Kinijoje prieš jį ir netgi užmezgę ryšius bei prekybos centrus. Jo nuotykiai aprašyti knygoje Marco Polo kelionės , kuriame aprašomos jo kelionės Šilko keliu į Rytus.

Šiame literatūros kūrinyje, parašytame italo, su kuriuo Marco Polo kurį laiką buvo įkalintas, išsamiai aprašyti jo aplankytų vietų papročiai, pastatai ir žmonės. Ši knyga supažindino Vakarus su iki tol mažiau žinoma Rytų kultūra ir civilizacija.

Kai Marco ir jo broliai atvyko į tuo metu mongolų valdomą Kiniją, valdovas Kublajus Chanas jį šiltai priėmė. Marco Polo tapo dvaro mokesčių rinkėju ir buvo siunčiamas į svarbias valdovo keliones.

Po 24 metų, praleistų užsienyje, jis grįžo namo, bet Genujoje buvo suimtas už vadovavimą Venecijos galėjai kare prieš ją. Būdamas kalėjime, jis papasakojo savo kelionės istorijas bendrakeleiviui Rustichello da Piza. Rustichello parašė knygą, kurią šiandien turime, remdamasis Marco Polo pasakojimais.

Apibendrinimas - nepaprastas palikimas

Dėl Šilko kelio mūsų dabartinis pasaulis niekada nebebus toks pat. Šilko kelias padėjo civilizacijoms mokytis vienai iš kitos ir ilgainiui suklestėti. Nors karavanai nustojo keliauti prieš kelis šimtmečius, kelio palikimas išliko.

Produktai, kuriais keitėsi šios kultūros, tapo jų visuomenių simboliais. Kai kurios technologijos, kuriomis buvo keliaujama tūkstančius mylių per atšiaurius kraštus, vis dar naudojamos mūsų moderniame amžiuje.

Žinios ir idėjos, kuriomis buvo keičiamasi, tapo daugelio tradicijų ir kultūrų pradžia. Šilko kelias tam tikra prasme buvo tiltas tarp kultūrų ir tradicijų. Jis liudijo, ką žmonės gali, jei dalijasi žiniomis ir patirtimi.